Turtingiausi lietuviai už Lietuvos ribų: ar kapitalas iškeliauja, ar tiesiog perauga šalies mastelį

Kai kalbama apie turtingiausius Lietuvos žmones, klausimas „kiek kapitalo iškeliauja į užsienį“ skamba aštriai, bet yra ne toks paprastas, kaip atrodo. Kapitalas nėra lagaminas, kurį galima pernešti per sieną ir tiksliai suskaičiuoti. Jis gali būti įmonių akcijose, tarptautiniuose holdinguose, paskolose, nekilnojamajame turte, fonduose, technologijų bendrovių vertinimuose ar verslo grupėse, kurios pajamas gauna daugelyje šalių.

Todėl tikslesnis klausimas būtų kitoks: kiek Lietuvos kilmės turto šiandien jau nebėra vien Lietuvos ekonomikos viduje? Ir ką tai iš tikrųjų reiškia?

Didžiausi Lietuvos turtai dažnai prasidėjo vietinėje rinkoje: prekyboje, logistikoje, gamyboje, statybose, paslaugose. Tačiau pasiekus tam tikrą mastą Lietuvos rinka tampa per maža. Ne dėl prestižo, o dėl matematikos.

Jei verslas nori augti toliau, jam reikia didesnių klientų, didesnių tiekimo grandinių, daugiau finansavimo, tarptautinių partnerių ir platesnės geografijos. Tada atsiranda užsienio bendrovės, valdymo struktūros, grupės centrai, finansavimo kanalai, sandoriai kitose jurisdikcijose. Tai gali atrodyti kaip kapitalo nutekėjimas, bet dažnai tai yra verslo internacionalizacija.

Aviacijos, logistikos, technologijų ar prekybos verslai retai lieka vienos šalies rėmuose. Jų vertė formuojasi ten, kur yra klientai, turtas, sutartys ir finansų rinkos. Lietuvos verslininko turtas gali būti lietuviškos kilmės, bet jo ekonominė struktūra gali būti daug platesnė nei Lietuvos teritorija.

Lietuvos turtingiausiųjų viršuje matyti sektoriai, kurie natūraliai yra tarptautiniai. Aviacijos paslaugos, orlaivių nuoma, techninė priežiūra, įgulos, logistikos maršrutai, krovinių judėjimas Europoje - visa tai negali būti vertinama vien per Lietuvos vidaus rinką.

Gedimino Žiemelio ar Mindaugo Railos tipo kapitalo istorijos svarbios būtent todėl, kad jos rodo verslo mastą už Lietuvos ribų. Tokie verslai nėra sukurti tam, kad aptarnautų tik vietinį vartotoją. Jie veikia ten, kur yra skrydžiai, transporto koridoriai, klientų sutartys ir tarptautinė paklausa.

Čia kapitalas „iškeliauja“ ne vienu aiškiu veiksmu. Jis persiskirsto per verslo geografiją. Transporto parkas gali dirbti Vakarų Europoje, finansavimas gali ateiti iš tarptautinių institucijų, klientai gali būti užsienio bendrovės, o vertė gali būti fiksuojama per holdingus ar grupės struktūras. Tai nebūtinai reiškia, kad Lietuva praranda kapitalą. Dažnai tai reiškia, kad lietuviškas verslas jau žaidžia didesnėje aikštėje.

Viešojoje erdvėje užsienio holdingai dažnai vertinami įtariai. Kartais tam yra pagrindo, bet dažnai toks požiūris per siauras. Didelės verslo grupės renkasi užsienio struktūras dėl investuotojų, bankų, teisės sistemos, sandorių patogumo, paveldėjimo planavimo, partnerių reikalavimų ar tarptautinės plėtros.

Tai ypač aktualu, kai verslas turi kelis akcininkus, skirtingų šalių aktyvų, galimų pardavimo sandorių ar finansavimo etapų. Holdingas užsienyje pats savaime dar neatsako į klausimą, kur realiai sukuriama vertė. Ji gali būti kuriama Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Kipre, Jungtinėje Karalystėje ar keliose rinkose vienu metu.

Vieši šaltiniai paprastai leidžia matyti tik dalį šios struktūros. Galima žinoti, su kokia grupe siejamas asmuo, kokia bendrovė minima reitinge, kokie sandoriai buvo viešinti. Tačiau tiksliai nustatyti, kiek asmeninio turto yra Lietuvoje, kiek užsienyje, kiek akcijose, kiek skolose ir kiek šeimos struktūrose, dažniausiai neįmanoma.

Todėl atsakingas vertinimas turi vengti paprasto sakinio: „kapitalas išvežtas“. Dažniau reikėtų sakyti: kapitalas struktūruotas tarptautiškai.

Technologijų sektorius šį klausimą dar labiau apsunkina. Tesonet, Nord Security, Vinted, Kilo Health ir kiti Lietuvos technologijų vardai parodė, kad didelė vertė gali būti kuriama iš Lietuvos, bet parduodama pasauliui.

Tokio kapitalo geografija nėra paprasta. Komandos gali būti Vilniuje, vartotojai - JAV ar Vakarų Europoje, investuotojai - užsienio fondai, bendrovių struktūros - pritaikytos tarptautiniams sandoriams. Vertė atsiranda ne sandėlyje ir ne žemės sklype, o programinėje įrangoje, vartotojų bazėje, prekės ženkle, pajamų augime ir investuotojų lūkesčiuose.

Dėl to technologijų milijonieriai ir milijardieriai dažnai atrodo mažiau „vietiniai“ nei tradicinės prekybos ar gamybos kapitalo atstovai. Bet tai nereiškia, kad jie mažiau susiję su Lietuva. Priešingai, jų istorijos dažnai remiasi Lietuvos talentų baze, inžinerine kultūra ir vietine verslo aplinka. Tik pati vertė nuo pat pradžių orientuota į didesnę rinką.

Tradiciniai Lietuvos kapitalo sektoriai - prekyba, maisto pramonė, medienos perdirbimas, nekilnojamasis turtas, žemės ūkio grandinės - atrodo labiau susieti su Lietuva. Tačiau ir čia vaizdas nėra uždaras.

Mažmeninės prekybos grupės dažnai turi regioninių interesų, tiekimo grandinių ir nekilnojamojo turto struktūrų. Pramonės verslai priklauso nuo eksporto, žaliavų kainų ir užsienio klientų. Agroverslas juda per regionines rinkas, logistiką ir tarptautinę prekybą. Net jei savininkas gyvena Lietuvoje, jo kapitalo vertė gali priklausyti nuo pasaulinių rinkų.

Tai viena svarbiausių Lietuvos turto struktūros pamokų: kuo verslas didesnis, tuo mažiau jis telpa į vieną šalį. Vietinis kapitalas auga tol, kol jo veikla tampa tarptautinė. Tada jis pradeda atrodyti mažiau vietinis, nors jo kilmė gali likti aiškiai lietuviška.

Didžiausia klaida - painioti viešumą su kapitalo vieta. Žmogus gali būti labai matomas Lietuvoje, bet jo turto struktūra gali būti tarptautinė. Kitas gali gyventi tyliai, bet turėti reikšmingų užsienio aktyvų. Trečias gali būti siejamas su lietuviška įmone, kurios pagrindinė vertė priklauso nuo užsienio rinkų.

Todėl klausimas „kur yra kapitalas“ turi kelis sluoksnius. Kur gyvena žmogus? Kur registruotos bendrovės? Kur mokami mokesčiai? Kur dirba darbuotojai? Kur yra klientai? Kur kaupiama vertė? Kur priimami sprendimai? Atsakymai gali būti skirtingi.

Iš viešų šaltinių dažniausiai galima matyti kryptį, bet ne pilną žemėlapį. Galima kalbėti apie tarptautinę struktūrą, užsienio rinkų svarbą, holdingų naudojimą ar verslo plėtrą. Tačiau tikslus „iš Lietuvos iškeliavusio kapitalo“ skaičius būtų per daug ambicingas ir greičiausiai klaidinantis.

Ne visada. Jeigu lietuviškos kilmės verslas plečiasi į užsienį, pritraukia klientus, kuria aukštesnės vertės darbo vietas, stiprina valdymo kompetenciją ir grąžina dalį vertės per investicijas, tai nėra paprastas nuostolis. Tai gali būti brandos ženklas.

Problema atsiranda kitur: kai sprendimų centrai, intelektinė nuosavybė, pelnas ir ilgalaikės investicijos visiškai atsiskiria nuo Lietuvos. Tada šalis lieka tik talentų ar pradinio kapitalo šaltiniu, bet ne vieta, kur kaupiasi didžiausia ilgalaikė vertė.

Lietuvos ekonomikai svarbu ne vien tai, ar turtingi žmonės turi struktūrų užsienyje. Svarbiau, ar Lietuvoje lieka verslo būstinės, inžinerinės komandos, investicijos, mokesčių bazė, sprendimų priėmimas ir naujos kartos kapitalas.

Turtingiausių lietuvių kapitalas už Lietuvos ribų yra reali tema, bet ją reikia skaityti atsargiai. Tai nėra vien istorija apie pinigus, kurie paliko šalį. Dažniau tai istorija apie verslus, kurie išaugo iš Lietuvos rinkos ir pradėjo veikti pagal tarptautinio kapitalo taisykles.

Kai kurie aktyvai, holdingai ar pajamų srautai neišvengiamai atsiranda užsienyje, nes ten yra klientai, finansavimas, partneriai ir rinkos. Tai gali kelti klausimų dėl skaidrumo, mokesčių ir ilgalaikės naudos Lietuvai. Bet kartu tai rodo, kad Lietuvos verslas nebėra tik vietinis.

Tikrasis klausimas ne tas, kiek kapitalo „išvažiavo“. Tikrasis klausimas - kiek jo, užaugusio už Lietuvos ribų, galiausiai grįžta į šalį per investicijas, talentą, įmonių kūrimą ir naują ekonominę ambiciją.